ataraugos

atãraugos sf. pl. (1) žr. atrūgos 1: Užvalgiau senų kopūstų, dabar eina ir eina atãraugos Rk. Kas čia man šiandien yr – kaip tik pavalgau, tai ir eina atãraugom PnmR.

◊ atãraugomis išeĩti neturėti džiaugsmo (už ką padaryta), skaudžiai atmokėti: Atãraugom tau išeĩs mano ašaros Žb.